Šis tekstas paimtas iš straipsnio "Tikslinės, su dileksija susijusius klausimus sprendžiančios, grupės ataskaita" , kurį visą galite rasti apačioje.
Apžvalga
Vystymosi disleksija pirmą kartą buvo aprašyta 1886 m., pirmasis atvejis - 14 metų amžiaus berniukas, kuris nesugebėjo išmokti skaityti. Tolimesni 1917 m. atlikti tyrimai priskyrė šiuos sunkumus “įgimtam žodžių aklumui”. Tik 1960 m. tyrimai buvo perkelti iš medicinos į mokymo sritį, tiriant, kaip atskirti "disleksijos" ir "atsiliekančių skaitytojų" veiksnius.
Nuo tada kilo daug ginčų, kas sukelia disleksiją, ir kaip ją padėti įveikti tiems, kurie, mamona, turi šį sutrikimą. Dėl tikslaus apibrėžimo taip ir nebuvo susitarta. Terminas "disleksija" bendrai naudotas medicinos/biologijos tyrimuose, ir būtent jį vis dar naudoja šioje srityje dirbančios savanorių grupės. Tačiau, anot Nikolsono (2001)21, tai reiškia, kad "tai yra vienas, santykinai pastovus, sidromas". Naujausi tyrimai rodo, kad tai netiesa.
Edukologai, ypač pedagogikos psichologai, teikia pirmenybę terminui "specifiniai mokymosi sunkumai", pabrėždami, kad asmuo turi sunkumų tam tikrų mokymosi procesų metu, tačiau ne visuose. 1980-aisiais JAV terminas "disleksija" buvo pakeistas kitu terminu - "nesugebėjimu skaityti". Dėl to buvo pradėta tyrinėti ne mokymosi procesą, o skaitymo procesą.
Susiję dokumentai (Related Documents)
